«Kultūros baruose» (nepriklausomas kultūros mėnesinis žurnalas), 2019 m. Nr. 12 Išspausdintas menotyrininkės Danguolės Ruškienės straipsnis — improvizacija mano parodos «Apie Rojaus sodus» tema, kelios kūrinių reprodukcijos. Čia pateikiu pilną menotyrininkės straipsnį. Maloniai nustebau, kai pamačiau savo paveikslo reprodukciją pirmame viršelyje!
Danguolė RUŠKIENĖ
Apie rojų – kaip sąlygą gyvenimui laimėti
Menininkas yra privilegijuotas jau vien dėl to, kad kurdamas gali rinktis, apie ką ir kaip kalbėti. Kita vertus, ši privilegija tampa didžiule atsakomybe. Tema ir priemonės, kurias jis renkasi, įpareigoja sukurti kažką daugiau nei vien pasaulio ir savęs traktuotę. Jo raiškų arsenalas turi būti nors kiek prieinamas ir suprantamas kiekvienam, kaip ir tema – aktuali. Kitaip menininkas rizikuoja užsidaryti ankštame savistabos rate ir kurti tik sau. Apie tai, kas kiekvienam yra svarbu ir reikalinga – vietą, kurioje galima izoliuotis nuo kasdienybės, jos sekinančių veiksnių – skubos, įtampos, informacijos pertekliaus, ne tik girdimo, bet ir patiriamo triukšmo. Apie vietą, kurioje galima atsitraukti nuo visko ir visų, nurimti, pailsėti vienumoje, kad atgautų jėgas ir drąsą gyventi toliau. Gal net kitaip nei prieš tai. Būtent apie tokią vietą – rojų tapybinėmis priemonėmis diskusiją pasiūlė dailininkė Dalia Čistovaitė, nuo spalio iki gruodžio savo drobes eksponavusi Baroti galerijoje (Klaipėda) surengtoje parodoje „Apie rojaus sodus“.
D. Čistovaitė (g. 1970 m.) kitų metų pradžioje švęs savo jubiliejų, bet, anot jos, ši paroda yra skirta ne tiek asmeninei sukakčiai pažymėti, kiek išryškinti svarbiam kūrybos momentui – nuo pirmosios autorės personalinės parodos, kuri buvo surengta dar studijų laikais, praėjo daugiau nei dvidešimt penkeri metai. Tas kūrybinis kelias, kuris tęsėsi ilgus metus, formavo ją ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip asmenybę, kurios gyvenimas netruko tapti kūryba, o kūryba – gyvenimu. D. Čistovaitė į Klaipėdą gyventi atvyko iš Kauno beveik prieš dešimt metų. Maždaug nuo tada ji nuosekliai ir atkakliai dirbdama sėkmingai integravosi į uostamiesčio meno lauką. Čia atidarė studiją-galeriją, kurioje užsiima ne tik kūryba, bet ir organizuoja edukacinius dailės užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems. Gyvendama Kaune D. Čistovaitė mokėsi Kauno dailės gimnazijoje. Vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur 1996 m. baigė tapybos studijas ir įgijo magistro laipsnį. Gavusi diplomą, ji keturiolika metų (1996–2010 m.) toje pačioje Kauno dailės gimnazijoje dėstė dailės disciplinas. 2006–2007 m. dailės mokė kamerinėje dailės studijoje „ArtClub“ (Kaunas). Šalia profesionalios kūrybos ji nuolat domėjosi religijotyra, meno, spalvų ir aromatų terapija, dalyvavo meno terapijos, humanistinės psichologijos seminaruose. 2009 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą ir Lietuvos meno kūrėjų asociaciją. Nuo tada jos parodinė veikla tapo dar intensyvesnė. D. Čistovaitė yra dalyvavusi apie trisdešimt grupinių parodų, dažnai vyksta į dailininkų plenerus, simpoziumus. Ši dailininkė savo kūrybai renkasi gana įvairias medžiagas ir priemones, noriai eksperimentuoja skirtingomis technikomis, o pastaraisiais metais itin ištobulino savo įgūdžius tapyboje ant šilko. Šiai šešioliktai savo personalinei parodai „Apie rojaus sodus“, du mėnesius vykusiai Klaipėdoje ir simboliškai pažymėjusiai jos kūrybos sukaktį, D. Čistovaitė pasirinko vieną pagrindinių savo kūrybos temų, plėtojamų visą jos kūrybinį laikotarpį – apie gamtos ir žmogaus sielos dermę, apie vietą, kurią galima pavadinti rojumi.
Įprastai rojus suvokiamas kaip pomirtinė palaimos vieta, viltis, savotiškas išsigelbėjimas – šviesa gyvenimo tunelio gale. Tai, kas turėtų suteikti atpildą už visas patirtas kančias, skausmus, neviltis ir baimes. Visa tai, kas privalo likti čia, šiapus, kad neužterštų teritorijos anapus. Rojus buvo, yra ir turi likti švarus, kad kiekvienas įžengęs į jį aiškiai galėtų pajusti skirtumą tarp to, ką paliko, ir to, kas pagaliau jam atiduodama. Taigi, rojus šiuo atveju tampa pažadu. Tai, ko laukiama ir dėl ko nerimaujama, kas vienu metu – ir paprasta, ir stebuklinga. Tai – kaip geismas, traukia ir gąsdina, kai pagaliau suvoki savęs praradimo ir susinaikinimo troškimo mastą. Nors ir žinai, kad atpildas gali trukti ne amžinybę, o tik vieną akimirką, bet tai jau nesvarbu. Kaip nesvarbu ir tai, kad ta akimirka įkainota viso gyvenimo kaina. Toks yra rojaus pažadas. Jis – hipnotizuojantis, nepriklausomas nei nuo sąmonės, nei nuo valios.
Ar kas nors keičiasi, kai rojus žadamas jau dabar, žemėje? Nepabaigus gyvenimo kelionės, nesurinkus visų nesėkmių, neišbandžius naujų galimybių ir neišsėmus skausmų iki dugno. Rojus, kuris egzistuotų greta blogų dienų, juodų minčių, įtampų ar net katastrofų. Ne tik kalbant apie asmeninį santykį su aplinka, bet ir išgyvenant prieštaravimus, vidinius konfliktus. Kai rojus žadamas ne sterilioje, bet gausiai priterštoje negatyvių minčių, emocijų ir įvykių teritorijoje. Kaip/ar galima juo tikėti? Šiuo atveju rojus tampa ne pažadu, bet sąlyga. Sąlyga, kurią privalai tenkinti, jeigu nori nenustoti kvėpuoti, regėti šviesą, jausti šilumą. Jeigu nori išlikti. Šis rojus – kasdienybėje, kiekvienoje pilkoje akimirkoje. Jeigu sugebi jį pastebėti, atpažinti, laimi rytojų, taip laimėdamas gyvenimą.
Būtent toks yra D. Čistovaitės rojus. Jis yra ne kažkur, atitrūkęs nuo mūsų ir veikiantis kaip pažadas ateityje, bet toks, kuris įsiterpia kiekvienoje dienoje, kiekvienoje sekundėje. Jos rojus – saugi ir jauki erdvė, kurioje yra visos sąlygos tarpti žmogaus sielai. Šiame rojuje, nors ir vingiuotu dvasinių ieškojimų keliu, bet visuomet pasiekiama vidinė harmonija, santarvė su pasauliu. Čia vietos ir laiko užtenka viskam: savęs at/pažinimui, suvokimui visatos dalimi; elementariai, paprastai, bet neretai sunkiai pasiekiamai meilei; prigimtiniam, tačiau vis dažniau prarandamam ryšiui su gamta. Dailininkės rojus – ir ramybės oazė, poilsio, jėgų atgavimo vieta, kur įmanomos beveik visos bendravimo, taip pat ir nebendravimo formos. Vieta, kurioje galimi bet kokie pasirinkimai, priklausantys ne tik nuo proto, gilių apmąstymų, bet ir nuo atsitiktinių, neįpareigojančių minčių, spontaniškų emocijų, fragmentiškų pastebėjimų, nuo bet ko. Autorė pasiūlo rojų kaip rezervuarą, kuriame tiesiog gali „susirinkti“ save, kad tai padaręs vėl galėtum grįžti į tai, ką trumpam buvai palikęs, – kasdienybę, su jos visomis spalvomis, šviesomis, taip pat ir tamsomis. Susitikti su tais, kuriuos nori apkabinti, šalia savęs matyti nuolat, ir tais, kuriuos mieliau aplenktum arba iš viso būtum nepažinęs. Jos rojus – tai, ko reikia kiekvienam kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką.
D. Čistovaitės eksponuojamose drobėse, retrospektyviai, bet fragmentiškai apimančiose visą autorės kūrybinį periodą – fantastiniai sodai, tiksliau – jų fragmentai, atitrūkę nuo materialaus pasaulio pagrindo, pakylėti iki vizijų, sumišusių su asmenine patirtimi ir apmąstymais. Kartais jos sodai panašūs į jaukius lietuviškus kraštovaizdžius, kuriuose žaliuoja medžiai, čiulba paukščiai ir žydi gėlės. Kuriuose oras prisodrintas įprasto pievos aromato ir gali girdėti vabzdžių dūzgesį. Kai kuriuose darbuose išryškėja dailininkės domėjimasis Rytų filosofija ir religijomis, budizmu. Prisiminimai iš gimtinės, kaip ir iš tolimos, naujai pažintos Indijos ar Himalajų kalnų, vienodai sklandžiai įsipina į autorės prasminį kūrinių audinį, darniai apjungdami savus ir svetimus pasaulius. Jos rojaus soduose daug erdvės ir oro. Juose lengva kvėpuoti, lengva vaikščioti, įmanoma net skraidyti. Čia nėra nei menkiausios grėsmės užuominos. Kur ne kur, kažkur gamtos fone įsiterpia žmogaus, kartais – pačios autorės figūros. Šie žmonės įprastai ir kasdieniškai braido po pievą, kartais netikėtai pakyla ir sklendžia dangumi arba mįslingai savo žvilgsnius klaidina šakų labirintuose. Čia apstu romantikos, optimizmo ir tikėjimo.
Nuodugniau patyrinėjus D. Čistovaitės parodoje išeksponuotus 14 darbų, išryškėja ne tik skirtingos tos pačios temos siužetų variacijos, bet ir laipsniška išraiškos priemonių kaita jos tapyboje. Koloritas, potėpis, tapymo maniera autorės drobėse puikiai atskleidžia konkretaus jos gyvenimo periodo nuotaikas, kaip ir patirtas jos kūrybai įtakas. Čia galima nesunkiai atpažinti judesį ir jausmus išlaisvinančią impresionizmo raišką, siurrealius, bet švelnius sapniškų būsenų proveržius, dekoratyvias užuominas į magiškąjį realizmą. Kita vertus, nesvarbu, kokias priemones, sprendimus dailininkė bepasirinktų, šviesos leitmotyvas (dvasinės ir žemiškos) jos kūriniuose visuomet išlieka dominate. Šviesos šaltinis čia dažniausiai nėra akivaizdus, jos srautas įsiskverbia į drobę iš už jos ribų. Vienur ant objektų nusileidžia trūkčiojančiais, mirguliuojančiais smulkiais potėpiais, kitur pasklinda po ją vienodu intensyvumu. Dailininkės teigimu, šviesa jos drobėse – ir Dieviško, visur esančio principo simbolis, ir vienas pagrindinių jos tapybinės raiškos elementų.
Kaip teigia autorė, sodo tema jai svarbi savo universalumu. Ji čia kalba apie žmogaus sielos būklę, būtent šios būklės sąlygojamų poelgių atspindį individo santykyje su kitais žmonėmis, gamta ir pasauliu. Atviri pasakojimai ryškių spalvų ir plastiškų formų prisodrintose drobėse liudija D. Čistovaitės asmeninę brandą. Ne tik kaip kūrėjos, tiksliai žinančios, koks santykis su kūryba jai yra reikalingas, bet ir kaip asmenybės, atsakingai besirenkančios savo gyvenimo kelius, jau patyrusios ir pasirengusios papasakoti kiekvienam apie vietą, vadinamą rojumi. Tereikia į jos sodus užeiti. Ir tikrai verta, nes čia suteikiama galimybė laimėti gyvenimą.
