1970  gimė Kaune.
1988  Kauno dailės gimnazijos abiturientė.
1989 -1996 tapybos studijos Vilniaus dailės akademijoje, magistro laipsnis.
1993  pradeda dalyvauti parodose.
1996 – 2010  dėsto dailės disciplinas Kauno dailės gimnazijoje.

Šalia profesionalios kūrybos domisi religijotyra, meno, spalvų, aromatų terapija. Dalyvauja meno terapijos, humanistinės psichologijos  seminaruose.
2006-2007  kamerinė dailės studija vaikams ir suaugusiems Kaune ArtClub – profesionalus  dailės dalykų mokymas, individuali dailės terapija.
2009  Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė.
2010 gyvena ir kuria Klaipėdoje.
2010  įkuria tapybos ir fotografijos Studiją-Galeriją Klaipėdoje.

Kuria aliejiniais, akriliniais dažais, pieštuku, akvarelės ir mišria technikomis, tapo ant šilko. Yra sukūrusi atviručių, miniatiūrų kolekcijas. Rengia asmenines ir dalyvauja bendrose parodose, simpoziumuose. Paveikslų yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje, Japonijoje, Kanadoje, Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje.

Pabučiavimas, 2003
Pabučiavimas, 2003

SOLO parodos
1993, 1994  tapyba, Vilniaus Jaunimo teatras.
1995  tapyba, „Skliautų“  galerija, Vilnius.
1996  tapyba, Vilniaus dailės akademijos Galerija.
1996  tapyba, Kauno Menininkų namai.
1997  IŠ ANGELŲ GYVENIMO, tapyba, Kauno filharmonija.
1997  tapyba, Raseinių ir Jurbarko galerijos.
2000  ŠVIESOS REGĖJIMAS, tapyba, „Lango“ galerija, Kaunas.
2002  GYVENIMAS-ŽAIDIMAS, tapyba, „Eglės“  galerija, Kaunas.
2003  MEDITACIJOS, tapyba, „Eglės“  galerija, Kaunas.
2003  MES ESAME VIENA, tapyba, „Rūtos“ galerija, Vilnius.
2010  GĖLĖS IR AKMENĖLIAI, tapyba, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius.
2010  GĖLĖS IR AKMENĖLIAI tapyba, Palangos viešosios bibliotekos parodų salė.

GRUPINĖS parodos


1998   kasmetinė Kauno dailininkų paroda, tapyba, Kauno Parodų rūmai.
1999   “VanPedagogai, tapyba”, Kauno LDS „Galerija“.
2000   VANDUO IR SPALVA, akvarelės, Kauno LDS „Galerijoje“.
2000   „Geriausias 1999 m. kūrinys“, tapyba, Kauno Parodų rūmuose.
2001   „Kauno jaunųjų menininkų tapyba“, tapyba, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius.
2004   „Vieno darbo paroda“, tapyba, „Meno parko“ galerija, LDS, Kaunas.
2005   „Geriausias 2004 m. kūrinys“, tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2006   „Geriausias 2005 m. kūrinys“, tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2007   „Geriausias 2006 m. kūrinys“, tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2008   „Geriausias 2007 m. kūrinys“, tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2010   „Geriausias 2009 m. kūrinys“, tapyba, Kauno Parodų rūmai.
2010   RAMYBĖS POJŪTIS, tapyba (Dalia Čistovaitė), fotografija (Vasilij Ščiogolev),
Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, Giruliai.
2011   IEŠKOKIM PAKRANTĖS, Vilnius, “Arkos” galerija.
2011   KVADRATAS IV, Panevėžys, Dailės galerija

PLENERAI, SIMPOZIUMAI

IEŠKOKIM PAKRANTĖS 2010, tarptautinis simpoziumas. Palanga, 2010 05 11-24

Straipsniai apie kūrybą

PAVASARIŠKAI  ŠVIESOS  SPALVOS  „AKADEMIJOJE“.  N. Aukštaitytė. Lietuvos aidas, 1996-05-11
IDEALIZMO  ATŠVAITAI.  S.Mikėnas. 7 meno dienos, 2000-04-21
ŠVIESOS  REGĖJIMAS.  I. Kazakevičius. Dienovidis. Nr. 15, 2000 gegužes 5-18
JAUNŲJŲ  FANTAZIJOS  METAMORFOZĖS.  G. Milkevičiūtė. Lietuvos žinios, 2001-01-20
JAUNŲJŲ  KAUNO  MENININKŲ  TAPYBA.  V.Poškus. 7 meno dienos, 2001-02-16
DU MAŽI  MONOLOGAI.  J. Zabulytė. Kauno diena, 2002-06-15
MEDITACIJOS  PIEŠTUKU  IR  TEPTUKU.  E. Drungytė. Literatūra ir menas. 2003-06-06
SAPNŲ  TAPYTOJA. R. Banienė.  Būrėja. 2006 birželis , Nr 06 (44)
TEREIKIA  LEISTI  PILDYTIS  SVAJONĖMS…  Ivona Žiemytė. Vakarų ekspresas, 2010-04-26
MENININKAI  ATRADO  SAVASIAS  PAKRANTES. R. Gedvilaitė. Palangos tiltas, 2010-05-19
GYVENIMO  AKIMIRKOS  STEBUKLAS.  S.Grauslytė. Vakarų ekspresas, 2010-08-27

Atrask save

   „Tai, kas jau buvo aktualu studijų metais, įgavo pagreitį ir ryškias formas baigus Dailės akademiją. Nors išraiškos ir stiliai nuolatos kito – impresionistinis ir dekoratyvus, hiperrealistinis ir abstraktus – tačiau pagrindinė kūrybos tema – ŠVIESOS – dvasinės ir materialios – idėja nuo studijų laikų neapleidžia tapytojos ir vis naujomis tapybinėmis formomis išnyra senesniuse ir naujausiuose darbuose. Siekimas tolerancijos ir harmoningo pasaulio patirties, nors tai nekart deklaruota ir Vakarų pasaulio siekiamybėse, Dalią vis tik nukelia ten, kur yra galimybė tai atrasti – į Himalajų kalnų papėdes. Nuo studijų laikų domėjimasis rytų filosofija, religijomis, menu verčia Dalią pereiti Indiją skersai ir išilgai. O visai šalia – lietuvių liaudies skrynių tapyba, kuri taipogi stipriai įtakoja Dalios kūrybinius ieškojimus. Rytų ir Vakarų kultūrų sankirta.
Ši jungtis natūraliai atsispindi Dalios Čistovaitės tapyboje. Dvasinė ir meninė – profesionalioji patirtis susilieja ir per autentišką formos, kolorito, stilistikos išraišką liejasi pilnose šviesos, spalvų, harmonijos drobėse. Dalia intuityviai ieško tų tapybinės išraiškos formų, kurios galėtų išreikšti jos svarbiausią įdėją: „Tapau gyvenimo džiaugsmą“, sako Dalia Čistovaitė, tuo metu, kai daug kas tik ir šneka apie ašarų pakalnę.“

Prof. Pranas Griušys, tapytojas

Nušvitimas 4, 2008
Nušvitimas 4, 2008

 

Šaltinis, 1998

   “Laisvą nuo materialistinių problemų pasaulį dailėje dažniausiai pateikia ŠVIESA. Ji ir tapo vienu iš pagrindinių elementų D. Čistovaitės paveiksluose. Menininkė dažnai išskaido šviesą atviru, tačiau tvarkingai fiksuojamu potėpiu  nedidelių dalelių srautą. Jis persmelkia visas paveikslo erdvės formas. Taip realūs vaizdiniai nuvalomi nuo antraeilių detalių, atskiri daiktai – nuo savo materialių savybių. Perėjimą į kitą lygmenį akcentuoja ir ryškiais potėpiais sukurtos autonominės šviesos bei spalvos struktūros. Jų kartojimasis sukuria užvaldantį ornamentinį tapytojo kompozicijos ritmą. Matome autorės jaučiamą vientisą makro- ir mikropasaulio vaizdą. Vėliau menininkė jį deformuoja, išryškina atskiras dalis ar aspektus („Šaltinis“, 1998). Laisvai sruvenanti šviesa įgauna kryptį ir pagreitį, nurodo žiūrovui savo šaltinį bei numanomą paveikslo įvardijimą („Tūkstantlapis“, 1999 m.)”

  

Tukstantlapis, 1999

 „Kitose drobėse matome naują būties evoliucijos etapą – atskirų formų pasaulį. D.Čistovaitė dažniausiai vaizduoja rožių, lelijų žiedus bei įvairiausių dydžių ir spalvų akmenis. Tokie objektai Rytų ir Vakarų kultūrose gali būti naudojami kaip įvairių dvasinių reiškinių simboliai. Nuo seno manyta, jog jie įkūnija dalį visuminės pradžios (kartais dailininkė savo darbuose pateikia ir pradinę šių formų būseną – pav. „Žydintis akmuo“). Minėtus simbolinę prasmę turinčius elementus tapytoja įkomponuoja begalinėse erdvėse. Vieni objektai kaip ryšio tarp dangaus ir žemės išraiška sklendžia melsvose gelmėse. Kiti užima beveik visą paveikslo plotą ir kreipia mūsų žvilgsnį mikrokosmoso link „Jūros akmenėlio paslaptis“).

Jūros akmenelio paslaptis, 1997
Jūros akmenelio paslaptis, 1997

Beribės erdvės pojūtį sustiprina stiprus, visas kompozicijų dalis persmelkiantis švytėjimas. Drobėse „Meditacijos į akmenėlius“ ant spalvoto grunto dėti vertikalūs fono potėpiai vibruoja skaidriais pustoniais ir tapybos sluoksnis persišviečia tarsi lesiruotas. Itin daug dėmesio autorė skyrė šviesos susidūrimui su formų paviršiumi. Akmenys tiesiog prisodrinti įsiskverbusios įjuos šviesos (ją nešančiomis spalvų kruopelėmis).“

Saulius Mikėnas, menotyrininkas

    “Potekstinė erdvė teigia sielos persikūnijimą, siekimą sutaurinti materiją, tarsi nušviesti ją. Ezoterinės patirtys byloja, kad žmogui pasiekiamas netikėtas nušvitimas, praregėjimas.  O akmeniui? D.Čistovaitės kūriniuose – taip. Taip pat paprastai juose neišsakumas virsta teiginiu, o šis – metafora. „Alfa“ ir „omega“ nežymi nei pradžios nei pabaigos – vien tęstinumą.

Rausvas lotosas, 2003
Rausvas lotosas, 2003

Struktūriniame tapytojos tekste dominuoja minimalizmas. Dulsvame kolorite popmeno principu derinami dviejų-trijų tonų ruožai. Šie segmentai tarpusavyje susiliečia, persisluoksniuoja, skaidosi. Atsiradę laisvi tarpai pripildomi įvairiausių konfigūracijų detalių, teptuko vingių, smulkių protoformų („Tūkstantlapis“, „Palaimos vandenynas“). Lakoniškumas, lėta mirguliuojančios šviesos slinktis, architektoninis tolygumas atskleidžia subtilų menininkės tapybinės plastikos pojūtį. Tačiau čia susiduriame su paradoksu. Pastelinių atspalvių monotonija užgožia racionalų požiūrį į anksčiau minėtą kūrinio daiktiškumą. Tai, kas vaizduojama, tarsi tirpsta, išslysta iš regos lauko. Ir tuo pat metu išlieka realios apčiuopiamos substancijos. Toks teksto/potekstės pulsavimas primena mantrinį sąmonės/pasąmonės dialogą kuomet esmę stengiamasi pažinti atmetant pretenzijas į pažinimą, kaip į reiškinį. Kūrybiniu nuoširdumu D.Čistovaitė siekia būsenos be klausimų ir atsakymų, viena už kitą „realesnės“ erdvės erdvėje, t.y. dabarties su begaline interpretacijų galimybe.”

I. Kazakevičius, menotyrininkas