2014 m. lapkričio 7 d. BAROTI galerijoje Klaipėdoje atidaryta Dalios Čistovaitės tapybos darbų ant medžio paroda.
Medinių paveikslų idėja gimė 2010 metų pavasarį sudalyvavus Dailininkų sąjungos plenere- simpoziume Palangoje. Kiekvienam jo metu kūrusiam dailininkui (grafikams, skulptoriams, tapytojams) buvo išdalintos vienodos medinės klijuotos uosio lentos. Kuratoriaus pasiūlyta tema “Atrasti pakrantę” dvi savaites kūrėjai “ieškojo” pajūrio ir savo “vidinių” pakrančių.
Tai buvo iššūkis! Tapyti ne ant drobės, o medžio lentos, su savitomis faktūromis ir atspalviais, kurie akivaizdžiai diktavo savo sąlygas! Pati tema buvo labai artima – pajūrio pakrantės, smėlio, vėjo, jūros, raibulių, trapių kriauklelių ir kietų akmenėlių, nuolatinio kitimo ir beribių švytinčių erdvių įvaizdžiai artimai siejosi su klajonėmis sielos peizažuose, praradimais ir atradimais.
Horizontalios banguojančios, švelniai besimainančios lentelių faktūros, subtiliai kintatntys natūralūs medžio atspalviai atkartojo meditatyvų sauso ir šlapio smėlio juostų bangavimą, dangaus juostą ir auksine šviesa persmelktą vandenį. Tereikėjo nesugadinti natūralaus medžio grožio, arba kiek galima mažiau jo paslėpti. Tai, kas vyko tapant ir kontempliuojant prie medžio lentos buvo paslaptis, tikra alchemija, kuri mane užbūrė ir nebepaleido, “Nušvitimas”, 2010.
Kitas stiprus postūmis buvo grupinė paroda Vilniuje “Labirintai pakrantės erdvėse”, natūrali buvusio simpoziumo tąsa, kuriai nutapiau devynių dalių medinį paveikslą “Ėjimas iš labirinto”. Jis įkvėpė visą ciklą “Pakrantės labirintai”.
Kodėl “labirintai”? Stebint kamienų ritmus, atspindžius, vandens raibulius, smėlio bangelių vinguriavimą ar akmenėlių chaosą, žvilgsnis pasiduoda jų magijai, klaidžioja ratais, vingiais, atsitrenkia į akligatvius ar aptinka netikėtus praėjimus, kurie vėl grąžina į pradžią. Dauguma paveikslų sukomponuoti iš keletos atskirų medinių lentų aplink centrinį segmentą, kurio medžiagos ir forma – techninių ieškojimų pasekmė. Šiltas sausas medis ir šaltas “
šlapias” stiklas, neįžvelgiamas “rūkinis” (matinis) veidrodis su išskirtais objektais, savo kitoniškumu, kontrastu iš(už)pildo paveikslo idėją.
Kiekvienas iš šio ciklo paveikslų – tai spalvinių gamtos nuotaikų ir vidinių pajautų sintezė, tai realūs jūriniai peizažai pamatyti sielos akimis. Tai gyvos gamtos fragmentai ir bežodžiai žmonių gyvenimo pėdsakai persipynę siurealistiniame įspūdžių labirinte.
Parodoje dar keletas “medinukų”, sukurtų šalia “labirinto” ciklo – tai “Autoportretas” Autoportreto parodai Vilniuje (2011 m.) ir “Šventoji. Atpažinimo ženklai”, tapytas Šventosios simpoziume/plenere “Šventosios atminties ženklai” (2013 m.).
Parodos paveikslai ir akimirkos iš atidarymo
