2020 m. rugsėjo 17 d. atidaryta 8-oji tarptautinė akvarelės bienalė BALTIJOS TILTAI ’20 šalia pagrindinės atrankinės parodos kvietė į keletą ją lydinčių grupinių ir autorinių parodų. Viena iš jų – Klaipėdos akvarelininkų jau antrus metus rengiama paroda BALTIJOS TILTŲ bienalės formate, šį kartą pavadinimu „Vis ta(s) mėlis“. Ją galima pamatyti 2020 09 18-10 09 Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas)
„Klaipėdiečių akvarelininkų paroda … vis ta(s) mėlis yra vis ta praeitis, vis ta dabartis ir (sss)ateitis (šnypščianti).
Praeitis, nes tęsia mirusios akvarelininkės Renatės Lūšies užkalbėtą gyvenimą – nepaleiskite vandens ir teptuko iš savo rankų.
Dabartis, nes pristato Klaipėdos dailininkus, aišku, ne visus, dirbančius su šia įnoringa, atsitiktinumui ir meistrystei tarnaujančia akvarelės technika.
Ateitis, nes parodoje matome eksperimentinius darbus, kai tapant naudojami natūralūs gamtos dažikliai, arba pabėgama nuo piešinio vientisumo, sukarpant (beveik sunaikinant) lapą į kvadratėlius. Taigi, eksperimentas dažniausiai yra žingsnis į priekį, nors paskui gali būti ir trys atgal. Parodos pavadinimas „vis ta(s) mėlis“, dresuojantis žiūrovo dėmesį smėlio ir mėlio vaizdiniais, nėra jau toks lengvai sulipinamas kaip gali atrodyti gamtininkui, – po dangaus mėliu guli krūvelė smėlio.
Oi ne! Tik ne tai!
O kas galėtų būti tai?
Leiskimės velkami smėliu veidu į mėlį ir stebėkime, kaip keičiasi debesynų sluoksniai.Juk akvarelė yra spalvoto vandens sluoksneliai, susigėrusios balutės, erdviškai artimi tiems virš jūsų judantiems rūko draiskalams, sulimpantiems į debesų gniutulus.
Kai jus velka smėliu, nugara jaučiate Jolantos Vitkutės laiko būgnelius, tarsi jie muštų taktą į jūsų atsikišusius stuburo slankstelius. Jolantos V. paveikslai dažniausiai turi savo muzikinį takelį. Kaip šį kartą ir Kęstučio Balčikonio keturios marių fugos, tarsi būtų nupiešta partitūra P. Narušio altiniam saksofonui.
Dalios Čistovaitės sluoksninė vibracija neieško nugaros slankstelių, ji lengvai masažuoja jūsų velkamo kūno minkštąsias dalis, kurioms nereikia nei akmenų, nei fugų.
Irinos Novokreščionovos išdykęs, susivėlęs krūmų ir medžių brūzgynas pasitinka jūsų nugarą apgaulingu cirko botagu, kuris žada ilgą ir skausmingą kelionę properšos link.
Virginijos Urbanavičienės ryto mėlis taip pat keliauja jūsų nugara, pilkai šaltas, ištikimas, atkaklus šepetukas, – stabilumo garantas, po kurio jau tik dangus, tik pažadėtas, tik aušta…
Paviršiumi atplaukia Reginos Taurinskienės kreiseris ir suleidžia ūkiančio danties iltį į tavo pavargusį nuo vilkimo kūną.
Tu dar spėji surikti, kad geriau jau būtų vaivo(rykštė) ir atsiduri prieš virš tavojo veido byrančius Liudos Liaudanskaitės tvarkingai sukarpytus skiautinius su marijomis, katėmis, meškučiais, gaidžiais, autoportretais ir šventaisiais.
Kol galų gale viskas išsiskaido į Tatjanos Simanaitienės kaštonų, žolės ir sodo uogų sulčių nuo(dėmes), pučiant vėjui nuo Balkanų, kuris į tavąjį uostą atnešą Aurimo Anuso laivą. Bet ne laivas tau rūpi, o atspindys, mirguliuojantis mėlio šešėlis, kai pasaulį judina tik žemės ašies vibracija.“
Rašytoja SONDRA SIMANA
Parodos atidarymo akimirkos
